Juozas Beniulis

Tu tokia panaši,
Tu beveik tokia pat,
Kaip ir ta,
Kur gimiau,
Kur į pienę
Ir veidu,
Ir rankom kritau.

Kai dabar pro tave –
Epizodu lekiu,
Tu sugrįžti šauki,
Tu pamoji ranka.

Nežinau, net kodėl ?
Nežinau, kas ir kaip ?
Bet kaskart vis dažniau
Sapnuose – pas tave.
Mintyse – pas tave.
Tu – visai paprasta,
Tu – be galo šilta, –
Tu – vis tiek dar mana,
Iki skausmo sava –
Žemaitijos kalva…

Nevarei Tu manęs,
Aš juk pats išėjau.
Ir kaip Motina dar
Tebelauki manęs…

Gal sugrįšiu,
O gal jau ir ne?
Bet paguodžia mintis –
Kad Tėvynėj esu,
Kad tiek ten,
Tiek ir čia
Ta pati,
Ta pati LIETUVA…

Tema: Vėlesni eilėraščiai