Juozas Beniulis | 1976 7 rugsėjo
Kalbėsim kasdieniškais žodžiais. Ir aistros, ir audros nutils. Aš niekam daugiau nesiguodžiu, Ramu bus ir giedra nuo šiol. Tau ačiū už daug ką – už džiaugsmą, Už šilumą rankų jaunų, Už paprastą, žmogišką skausmą, Kuriuo aš dabar gyvenu. Žiūrėsim kasdieniškais žvilgsniais Be to žiburėlio: „Tikiu“, Ir jau niekada nesušilsim Daugiau viens nuo kito akių.
Juozas Beniulis | 1976 7 rugsėjo
Skrisk, karvelėli, tu, paukštužėli mano, Į tą šalį, iš kur negrįžta mielas. Triskart nubarstė žiedus jazminas senas, Triskart nuvyto mano darželio gėlės. Ko taip suspaudė man skausmas širdį jauną? Šalta man šalta be mylimų akių. Veltui veidelį man ašarėlės plauna, Veltui per miegą mielą vardu šaukiu. Skrido, parskrido jau karvelėlis pilkas Ir aptemdė vėl ašarėlės […]
Juozas Beniulis | 1976 3 rugsėjo
Man reikia tos melodijos, seneli, Nesudėtingos, baisiai paprastos. …O kryžiai bėga, bėga palei kelią Be jausmo, be apgaulės, be klastos. Dar mums čia daug kas pažadėta – Auksinės pievos ir juoda audra, Paparčio žiedas bus, naktis žvaigždėta, Vis negalėsime kažko surast. O žingsniai mūsų bus lėti ir skubūs, Kelionės dulkės ant veidų nusės. Ir švelnūs […]