Juozas Beniulis | 1972 20 spalio
Lyg vainikas prie iškasto kapo, Dengiant baltajai gedulo skarai, Čeža vėjo sustingdytas lapas, Paskutinį atodūsį šnara. Tokį rytą, sustojęs palaukėj, Įsiklauso į tylą šešėlis Ir nekantriai, su virpuliu laukia To, ką šunys prie grios pakėlė. O skalikai skausmingai dejuoja, Plėšo rytmečio ūkanų tylą. Skrenda aidas į liūdintį gojų, Čia artėja, čia vėl kiek prityla. Štai […]
Juozas Beniulis | 1972 20 spalio
Iš minkšto rūko tolumoj išnyra Geltonos dėmės – rudenio klevai Skausmingai gražūs ir be galo tylūs, Tarytum priekaištauja kažin kam. O kartais, netikėtai užsimiršę, Pabando kaip pavasarį suošt, Bet… kyla nuo šakų geltoni paukščiai – Jų skrydis toks neilgas ir skaudus… Vėl grįžta ten, iš kur atėjo, Ir žino – nešlamės jau niekada, O medžiai […]
Juozas Beniulis | 1972 20 spalio
Visą dieną debesys skubėjo, Nešė pilką nerimą į tolį. Kažin ką šįryt bailiai šnabždėjęs, Pamiškėj pagelto mano brolis… Atsisveikinti su juo ankstoka. Dar suspėsiu. Dar išeit nereikia. Išsinešiu tolin savo juoką, Jį girdėsiu, siaučiant pūgai klaikiai. Bet kodėl šį vakarą liūdnoka Aš kažko brangaus bijau netekti? Nerandu sau vietos, rimt nemoku. Vis grįžtu į vakarykštę […]