Juozas Beniulis | 1973 20 kovo
Šiandien įnešė čionai dar vieną… Užsidarė sunkūs Geležiniai vartai, Daug įleidę, Nieko neišleidę… Pasiliko mirtina, Sunki tyla, Nesusigulėjęs, Šviežias kapas. Kažin jam padaręs Naują, skaudžią žaizdą… Kam tos gėlės, Kam gi tie vainikai, Jeigu viskas, Viskas jam dabar vis tiek?… O šįryt Taip aiškiai saulė švietė, Liejosi žydrynėn vyturėlių giesmės… Patikėt sunku, Kad vieną rytą […]
Juozas Beniulis | 1973 20 kovo
Na, štai ir viskas. Gal padėsim tašką? Ant kapo reikia kryžių pastatyt… Tegul skaudu, Tegul ir baisiai gaila, To, kas negrįžtamai išėjo – nepavyt… Neteisinsiu savęs – Kaltė didžiulė. Nepriekaištauk daugiau – Ir pats žinau… Tavęs brangint ir saugot nemokėjau, Ir štai taip netikėtai praradau. Ne, atleidimo jau nebeprašysiu, Ir neprašysiu meile patikėt. Matyt, įrodyt […]
Juozas Beniulis | 1973 20 vasario
Mes pripratom prie jų. Šitaip reikia. Taip buvo ir bus. Švarios grindys, Palaistytos gėlės, Sutvarkyti suolai. Bet sakyk, mokiny, Kaip, iš kur visa tai? Mes pripratom prie jų, Kaip priprantam Prie saulės šviesos, Ir dažnokai Per daug reikalaujam, O argi apie jas Pagalvojam kada? Pilką bitę lankoj Pastebėti Nelengva išties. Darbo vaisių – Jos suneštą […]
Juozas Beniulis | 1973 20 sausio
Akyse – sustingęs girios šauksmas, Tolimos palaukės ilgesys. Ech, kaip nusibodo metalinis, Įkyrus grandinės žvangesys! Juk ne tam jis gimęs, kad kalėtų Ištisas dienas prie tos pilkos būdos. Žmonės to nejaučia ir nežino, Nesupranta šuniškos skriaudos. Ech, taip atitrūkus ir nuskridus Skambančiais, plačiais laukais! Skardžiai nuskambėtų jo džiaugsminga Ir laisva daina miškais! Bet…matyt taip lemta […]
Juozas Beniulis | 1973 20 sausio
Klasė klausos. Tik suolas sugirgžda Arba sušnara verčiamas lapas. Trumpas žodis, Netyčia išlėkęs, Pamokos rimtyje bailiai slepias. Akys žvelgia Taip smalsiai ir drąsiai, Akys trokšta dar daug sužinoti, Ar, pabėgus Iš tylinčios klasės, Apie savąją laimę svajoti. Bet kodėl gi Tie du žiburėliai Šviečia švelniai, nedrąsiai ir tyliai? Tokios akys Ir ledą sutirpdo, Tarsi saulė […]
Juozas Beniulis | 1972 20 gruodžio
Žieduos skendo sodai, Kai tu išėjai. Žila obelis Pamojavo liūdnai. Tikėjai, pareisi Gimtąja lanka – Juk obelys žydi, Juk žemėj taika. Priedainis: Nelauki, mamyte, sūnelio nelauk. Per daug savo laime tikėjai, per daug… Nors obelys žydi, nors žemėj taika, Jam atnešė mirtį paklydus kulka. Pasienio sargyboj Stovėjai tvirtai, Kad žemėje sodai žydėtų baltai. Nors būdavo […]
Juozas Beniulis | 1972 20 gruodžio
Atrodo tau – esi pasaulyje svarbiausias. Stebiesi pats sava jėga, grožiu, protu. Atrodo, tarp visų gabiųjų tu – gabiausias. Ir niekad, niekad nelaikai savęs kaltu. O man tavęs, prisipažinsiu, baisiai gaila. Nes tu savęs juk nematai… Taip nematai! Kaip žemina tave pasipūtimas kvailas! Nors bokštas aukštas, bet supuvę pamatai… Žinok – esi silpniausias tarp visų […]
Juozas Beniulis | 1972 20 lapkričio
Tu rami, kaip lygumų plačioji upė, Plaukianti tarp žydinčių, vešlių krantų. O ašai – lyg tas kalnų krioklys audringas, Tarp uolų blaškausi, vietos nerandu. Eina dienos, teka upės, nesustoja, Aš blaškausi, klystu, ieškau, nerandu, O tu vis tokia rami, tarytum upė, Plaukianti tarp žydinčių, vešlių krantų. Ir dažnai, išklydęs iš tiesiausio kelio, Aš ir vėl […]
Juozas Beniulis | 1972 20 lapkričio
Baltas, baltas mano kelias. Tik tos mintys juodos – kaip naktis. Tyliai liūdi aukštos eglės, Tolyje – miglota ateitis. Baltas kelias – juodos mintys. Ieškai ir nesurandi kaltės, Nebenori prisiminti Vakar išdainuotos praeities… Baltas kelias – į gimtinę, Tik… ne visada juo lengva eit. Slegia mintys lyg švininės, Skriaudas tos pamirštamos negreit. Per anksti aš […]
Juozas Beniulis | 1972 20 lapkričio
Vėl iš naujo žvelgi į „Saulutės“ lapus Daugel kartų vaikystėj vartytus, Vėlei patiri pamirštą džiaugsmą. Atsistoji prieš juos, Ir daugybe akių Taip nedrąsiai, Taip klausiamai žiūri – Į tave žvelgia tavo vaikystė… Nedrąsu. Nurausti kaip pirmokas staiga, Nes ir tau juk ne viskas dar aišku, Dar pačiam noris daug ko paklausti… Bet jie žiūri. Ir […]