Juozas Beniulis | 1975 26 gruodžio
Aš atėjau, Seneli. Paskutinį kartą… Gal jau per vėlai? Atleisk. Prie tavo kojų pastovėti Keletą minučių leisk. O aš dar netikiu… Sakyk, Seneli, – netiesa?… Net kai nukris Ant tavo karsto pirmas grumstas, Aš netikėsiu dar. Man ausyse skambės Pavargęs tavo balsas, Raudos nutrūkę Smuiko stygos. Atsimenu, sakei: „Numirt norėčiau vasarą, Kad man vainiką Iš […]
Juozas Beniulis | 1975 24 gruodžio
Kodėl pasauly tiek apgaulės, Nors tu man atsakyt gali? Gal ir virš mūs visai ne saulė, O šaltas, tuščias rutulys? Tos tavo juodos, skaudžios akys Įsiskverbė kažkur giliai… Atleisk, išeisiu neatsakęs. Meluoju aš. Iš aš toksai. O kam dirbtinis nuoširdumas? Aš pats naiviai tikėjau juo, Bet apdegiau, užtroškau dūmuos… Kvaila širdis – ji ne akmuo. […]
Juozas Beniulis | 1975 16 gruodžio
Patikėk, Būna skausmas tylus. Ir jo niekas, vai niekas nežino. Dega ilgesiu gruodžio dangus, O krūtinė – lyg upė patvinus. Aš ne pirmas. Ne pirmas, deja, Kurs pro ašaras bando kvatotis… Jau užteks. Man jau skausmo gana. Aš taip noriu nuoširdžiai šypsotis!… Va, sakiau, nesiguosiu daugiau, Reikia siaust, Reikia džiaugtis jaunyste, Kaip visi reikia būti, […]