Muštynės
Iš kaimyno vaišių aš namo einu,
O mane palydi tuzinas velnių…
Kur tiktai pažvelgsi – stypčioja velniai,
Badosi, mekena tartum avinai.
„Gal prilupti vieną – ir pabėgs kiti?“-
Nušviečia man galvą nuostabi mintis.
Nieko nebelaukęs, griebiu vieną jų
Ir, atsivėdėjęs, tarp ragų trenkiu!..
– Ką, dar neužteko? Dar mažai gavai?
Tuoj dar tau pridėsiu! – šūkauju piktai.
„Šventinu“ velniūkštį iš visos širdies,
Te už kolektyvą vienas atkentės!
Kietas šitas velnias – skauda net rankas
Bet žiūriu, kad bėga jie jau į lankas
Begalinis džiaugsmas! Viską pamirštu
Netgi nudaužytus, kruvinus pirštus…
Bet jaučiu, kad eiti aš jau negaliu.
Po sunkių muštynių be jėgų guliu.
„Reikia pamiegoti“, – nutariu tvirtai.
Žemė motinėlė priglaudžia karštai…
Rytą atsibudęs, baisiai nustebau,
Kai šalia didžiulį medį pamačiau.
Pasirodo, naktį aš ant jo šaukiau,
Kietąjį kamieną nuoširdžiai daužiau.
Komentarai
Komentuoti
Butina prisijungti norint komentuoti.