Juozas Beniulis

Džiaugsmas upėmis liejas aplinkui.
Kiek laimingų, saulėtų veidų!
O tavy – lyg du žvėrys įniršę –
Draskos pyktis, juoda neviltis!

Štai iliuzijos – krištolo rūmai –
Subyrėjo, išnyko staiga…
Per kieta jiems uola pasitaikė –
Abejinga, šalta ir niūri.

Ir tegu!..
Jeigu žmonės nemato,
Ką turėtų tikrai pamatyt,
Pasistengsiu prieš juos nusižemint,
Pasislėpsiu vienatvės pily!..

Vis tik gaila svajonių saulėtų…
Realybe nenoriu tikėt –
Taip staigi ji, juoda, netikėta.
Ir todėl susitvardyt sunku.

O gal bėgti nuo visko ir … grimzti
Juodo klystkelio purvo baloj?
Noris keršyt gyvenimo džiaugsmui.
Viltys dingsta – viena po kitos.

Bet kodėl?
K taip greit aš palūžau
Po pirmosios sunkios nesėkmės?
Taip tik medžiai silpnieji palūžta
Siautulingoje vėtrų dainoj…

Ne!
Nebūsiu aš baltalksniu silpnu,
Reikia ąžuolu stoti audroj!
Tad laikykis, likime, kovosim –
Atkakliai, nirtulingai, ilgai!

Gal ir teks dar kai kuo nusivilti,
Bet karšta kibirkštis neužges!
Aš žinau, kad yra čia, pasauly,
Tarp žmonių ir manoji vieta…

Vilnius, 1972m.rugpjūtis

Tema: Pirmieji eilėraščiai