Juozas Beniulis | 1976 15 vasario
Iš naktinio dangaus gilumos Krinta žvaigždės, apšviesdamos mus – Reiškia vėl nepaklausė mamos Kažkuris palaidūnas sūnus… Bąla žemė, šalnų sugelta, Ir apsninga juodžiausi plaukai… Joms pati skausmingiausia žaizda – Negeri, nedėkingi vaikai. Išvažiuojam kas sau, o namuos – Amžina, negrąžinta skola… Kaip dažnai pasigendam mamos, Kai už slenksčio sutinka tyla… 1976 m. vasaris, Vilnius
Juozas Beniulis | 1976 15 vasario
Pabūkim nuoširdžiais ir paprastais. Tokiais, kaip esame, pabūkim. Ir neskubėkim vienas kito teist – Kitaip užtemdys saulę rūkas. Tegul kai kas išlieka paslapty – Ne viską žodžiais pasakysi… Juk nuo tiesos lig melo taip arti – Kai bus vėlu, atgal negrįši. Atleisk, tikėk, tikrai ateis diena, Kai bus ne galo viskas aišku, Tik atsimink – […]
Juozas Beniulis | 1976 10 vasario
Kažkas ne taip. Kažkur prasilenkėm. Kodėl? Atleisk, gal net paklausti teisės neturiu? Prakeiktas ilgesy, atsėlinai ir vėl, Vėl užklupai mane tarp sienų keturių. Sakyki, ilgesy, Kaip man pabėgti nuo tavęs? Kada ramybėje paliksi, pasakyk? Pulsuoji gyslomis įkaitusia srove, O širdyje vien nuosėdom juodom lieki. Net ten, dainų ir juoko verpete buvai. Kažkas juk džiaugėsi, kvatojosi […]
Juozas Beniulis | 1976 4 vasario
Tyliai verkė beržas žalias, Tirpo saulėj vyturiai, Kai nemylimą mergelę Saulei tekant bučiavai. O tada dar nežinojai, Kad sau laimę sudaužei… Beržas tyliai ašarojo, Kai saulėteky grįžai. Vai žinojo tas berželis, Ko šį rytą netekai. Ech, nenuorama berneli, Kam netiesą jai sakei?.. Na, o ta, kurią mylėjai, Jau tavęs nebepažins. Kam gi skausmą tau reikėjo […]
Juozas Beniulis | 1976 2 sausio
Dangus apdovanojo žiedą trapų Tyra bekraščio ilgesio spalva. Upelis, pasigriebęs rusvą lapą Gyvai nuvinguriuoja pro tave. Ne, neprilips pavasariškas purvas Prie tavo žiedlapių melsvų – Tegul nenuorama upelis burba, Tegul aplink tiek lapų negyvų. Tiktai šalnos tau reikia pasisaugot – Jinai tokia klastinga ir pikta. Ateina paryčiui ir žiedus smaugia Negailestinga, kaukėta ranka. O prie […]
Juozas Beniulis | 1975 26 gruodžio
Aš atėjau, Seneli. Paskutinį kartą… Gal jau per vėlai? Atleisk. Prie tavo kojų pastovėti Keletą minučių leisk. O aš dar netikiu… Sakyk, Seneli, – netiesa?… Net kai nukris Ant tavo karsto pirmas grumstas, Aš netikėsiu dar. Man ausyse skambės Pavargęs tavo balsas, Raudos nutrūkę Smuiko stygos. Atsimenu, sakei: „Numirt norėčiau vasarą, Kad man vainiką Iš […]
Juozas Beniulis | 1975 24 gruodžio
Kodėl pasauly tiek apgaulės, Nors tu man atsakyt gali? Gal ir virš mūs visai ne saulė, O šaltas, tuščias rutulys? Tos tavo juodos, skaudžios akys Įsiskverbė kažkur giliai… Atleisk, išeisiu neatsakęs. Meluoju aš. Iš aš toksai. O kam dirbtinis nuoširdumas? Aš pats naiviai tikėjau juo, Bet apdegiau, užtroškau dūmuos… Kvaila širdis – ji ne akmuo. […]
Juozas Beniulis | 1975 16 gruodžio
Patikėk, Būna skausmas tylus. Ir jo niekas, vai niekas nežino. Dega ilgesiu gruodžio dangus, O krūtinė – lyg upė patvinus. Aš ne pirmas. Ne pirmas, deja, Kurs pro ašaras bando kvatotis… Jau užteks. Man jau skausmo gana. Aš taip noriu nuoširdžiai šypsotis!… Va, sakiau, nesiguosiu daugiau, Reikia siaust, Reikia džiaugtis jaunyste, Kaip visi reikia būti, […]
Juozas Beniulis | 1975 22 spalio
Grakšti kregždute, Šauk į skaidrų mėlį, Tiktai sugrįžk, Tik būtinai sugrįžk! Nes be tavęs Nuvys čia visos gėlės, Aptemdys žemę Pilkas liūdesys. Tava širdis, Paukštute šilkasparne, Keistai spurdės, Daužysis nerami… Tau nejauku gal bus Ant mano delno, Vilios tave Vėl toliai mėlyni? Tad būk laisva, Skrajoki, mano paukšte! Tegul akių Netemdo ilgesys. Mylėki svaigųjį Padangės […]
Juozas Beniulis | 1975 20 spalio
Tą dieną aš mačiau du žmones. Abu jie tebestovi akyse. Nors jau ne pirmą kartą supratau, Kad šitaip turi būt, Kad tai nekeičiama ir amžina tiesa, Kad laikas mums visiems vienodai Ir negailestingas, ir žiaurus – Vis tiek mane tas vaizdas sukrėtė. Pirmasis jų gulėjo juodame karste, Paskendęs jūroje vainikų ir gėlių. Gyvieji šlovino jo […]