Juozas Beniulis | 1975 6 spalio
O ta vėjuota rudenio naktis!… Kaip kartais reikia, Kad kažkas priglustų prie krūtinės, Kad švelnų skruostą Lūpomis paliestum, Išeinant palydėtų Karštas rankos paspaudimas! Ir jau tada Tegul dejuoja piktos v4tros, Tegul audra Apsiaustus medžių plėšo! Tik tokią naktį pajunti, Kaip reikia žmogui šilumos, Kaip reikia, Kad kažkas į kelią palydėtų, Kad savo ilgesį Turėtum kam […]
Juozas Beniulis | 1975 10 rugsėjo
Na, ir kas, kad už lango ruduo, Kad dažnokai šalna apsilanko… Čia jauku ir šviesu. Vėlei šypsenos, juokas, daina… Tiktai pamergės kur? Kur jauni pabroliai? Ir kodėl gi jaunųjų vaikai Jau tokie dideli?… Na, ir kas, kad už lango ruduo, Kad šalna smilkiniuos ir laukuos… Jūs pamirškit tą ketvirtį amžiaus. Jis nepakeitė nieko. Šį vakarą […]
Juozas Beniulis | 1975 2 rugsėjo
Tegul vysta Tos svetimos rožės ant stalo. Tegul. Man vis tiek. Jūsų laimė trumpa. Ji jau perdegė. Rožės nuvyto šįryt. Na, o aš turiu Saulę. Tegul. Ji toli, Ir tegul šis pasaulis mažytis, O jaunystė trumpa, Kaip jūs sakėt ne kartą – Vis tiek aš turiu savo Saulę. Nelaikykit naiviu. Aš mačiau gal daugiau negu […]
Juozas Beniulis | 1975 9 rugpjūčio
Pasėdėkim, čigone… Tu vis dar toks pat – Tik gal kiek smilkiniai pabaltavo, Juodose akyse kiek prigeso liepsna, Bet širdis ta pati – Nesutramdomo karščio pilna, Atvira ir tiesi iki galo. Myliu tavo stačiokišką būdą – Tuos aštrius, netašytus kampus, Nors žinau, ne visi juos apeiti mokėjo… Myliu žvilgsnį, šiek tiek įžūloką, Juk jame ne […]
Juozas Beniulis | 1975 2 rugpjūčio
Atleiski, kad aš toks. Atleisk. Taip reikia man surasti vieną žmogų… Aš jo dar nepažįstu, Nors, galbūt, kur nors buvau sutikęs? O gal jisai čia pat, šalia?.. Bet man labai nesiseka. Suprask – juk reikia tiek nedaug – Tiktai žmogaus, tik draugo gero… Jo niekas neatstos – Nei akinančios šypsenos žavumas, Nei apgaulinga žvilgsnio šiluma […]
Juozas Beniulis | 1975 20 liepos
Tu laiminga – tai ko gi daugiau? Aš nenoriu tau šypsenos drumsti. Juk ir pats aš juokiuosi – nejau nematai? Taip, juokiuosi iš visko – iš meilės naivios, Iš kvailų ir betikslių svajonių, Juokiuosi iš mūsų pačių praeities. O laiškai tebėra. Buvo skausmas, švelnus ilgesys. Tik to džiaugsmo taip buvo nedaug. Tu sudeginai viską. O […]
Juozas Beniulis | 1975 22 birželio
Vaikštinėja žeme Mano aklas senelis. O saulėlydžiai būna taip skaudžiai rausvi, Ryškiaspalvėm ugnim Dega rytmečio gėlės Ir toks žydras dangus virš galvos… O tenai tik tamsa, Tik naktis begalinė… Vaikštinėja žeme Mano aklas senelis. Girdi skambančius jaunus anūkų balsus, Girdi juoką- Jaunatvišką, skaidrų, Tik jų šypsenų jau nebegali matyt, Nes tenai tik tamsa, Tik naktis […]