Juozas Beniulis | 1975 26 gruodžio
Aš atėjau, Seneli. Paskutinį kartą… Gal jau per vėlai? Atleisk. Prie tavo kojų pastovėti Keletą minučių leisk. O aš dar netikiu… Sakyk, Seneli, – netiesa?… Net kai nukris Ant tavo karsto pirmas grumstas, Aš netikėsiu dar. Man ausyse skambės Pavargęs tavo balsas, Raudos nutrūkę Smuiko stygos. Atsimenu, sakei: „Numirt norėčiau vasarą, Kad man vainiką Iš […]
Juozas Beniulis | 1975 24 gruodžio
Kodėl pasauly tiek apgaulės, Nors tu man atsakyt gali? Gal ir virš mūs visai ne saulė, O šaltas, tuščias rutulys? Tos tavo juodos, skaudžios akys Įsiskverbė kažkur giliai… Atleisk, išeisiu neatsakęs. Meluoju aš. Iš aš toksai. O kam dirbtinis nuoširdumas? Aš pats naiviai tikėjau juo, Bet apdegiau, užtroškau dūmuos… Kvaila širdis – ji ne akmuo. […]
Juozas Beniulis | 1975 16 gruodžio
Patikėk, Būna skausmas tylus. Ir jo niekas, vai niekas nežino. Dega ilgesiu gruodžio dangus, O krūtinė – lyg upė patvinus. Aš ne pirmas. Ne pirmas, deja, Kurs pro ašaras bando kvatotis… Jau užteks. Man jau skausmo gana. Aš taip noriu nuoširdžiai šypsotis!… Va, sakiau, nesiguosiu daugiau, Reikia siaust, Reikia džiaugtis jaunyste, Kaip visi reikia būti, […]
Juozas Beniulis | 1975 22 spalio
Grakšti kregždute, Šauk į skaidrų mėlį, Tiktai sugrįžk, Tik būtinai sugrįžk! Nes be tavęs Nuvys čia visos gėlės, Aptemdys žemę Pilkas liūdesys. Tava širdis, Paukštute šilkasparne, Keistai spurdės, Daužysis nerami… Tau nejauku gal bus Ant mano delno, Vilios tave Vėl toliai mėlyni? Tad būk laisva, Skrajoki, mano paukšte! Tegul akių Netemdo ilgesys. Mylėki svaigųjį Padangės […]
Juozas Beniulis | 1975 20 spalio
Tą dieną aš mačiau du žmones. Abu jie tebestovi akyse. Nors jau ne pirmą kartą supratau, Kad šitaip turi būt, Kad tai nekeičiama ir amžina tiesa, Kad laikas mums visiems vienodai Ir negailestingas, ir žiaurus – Vis tiek mane tas vaizdas sukrėtė. Pirmasis jų gulėjo juodame karste, Paskendęs jūroje vainikų ir gėlių. Gyvieji šlovino jo […]
Juozas Beniulis | 1975 6 spalio
O ta vėjuota rudenio naktis!… Kaip kartais reikia, Kad kažkas priglustų prie krūtinės, Kad švelnų skruostą Lūpomis paliestum, Išeinant palydėtų Karštas rankos paspaudimas! Ir jau tada Tegul dejuoja piktos v4tros, Tegul audra Apsiaustus medžių plėšo! Tik tokią naktį pajunti, Kaip reikia žmogui šilumos, Kaip reikia, Kad kažkas į kelią palydėtų, Kad savo ilgesį Turėtum kam […]
Juozas Beniulis | 1975 10 rugsėjo
Na, ir kas, kad už lango ruduo, Kad dažnokai šalna apsilanko… Čia jauku ir šviesu. Vėlei šypsenos, juokas, daina… Tiktai pamergės kur? Kur jauni pabroliai? Ir kodėl gi jaunųjų vaikai Jau tokie dideli?… Na, ir kas, kad už lango ruduo, Kad šalna smilkiniuos ir laukuos… Jūs pamirškit tą ketvirtį amžiaus. Jis nepakeitė nieko. Šį vakarą […]
Juozas Beniulis | 1975 2 rugsėjo
Tegul vysta Tos svetimos rožės ant stalo. Tegul. Man vis tiek. Jūsų laimė trumpa. Ji jau perdegė. Rožės nuvyto šįryt. Na, o aš turiu Saulę. Tegul. Ji toli, Ir tegul šis pasaulis mažytis, O jaunystė trumpa, Kaip jūs sakėt ne kartą – Vis tiek aš turiu savo Saulę. Nelaikykit naiviu. Aš mačiau gal daugiau negu […]
Juozas Beniulis | 1975 9 rugpjūčio
Pasėdėkim, čigone… Tu vis dar toks pat – Tik gal kiek smilkiniai pabaltavo, Juodose akyse kiek prigeso liepsna, Bet širdis ta pati – Nesutramdomo karščio pilna, Atvira ir tiesi iki galo. Myliu tavo stačiokišką būdą – Tuos aštrius, netašytus kampus, Nors žinau, ne visi juos apeiti mokėjo… Myliu žvilgsnį, šiek tiek įžūloką, Juk jame ne […]
Juozas Beniulis | 1975 2 rugpjūčio
Atleiski, kad aš toks. Atleisk. Taip reikia man surasti vieną žmogų… Aš jo dar nepažįstu, Nors, galbūt, kur nors buvau sutikęs? O gal jisai čia pat, šalia?.. Bet man labai nesiseka. Suprask – juk reikia tiek nedaug – Tiktai žmogaus, tik draugo gero… Jo niekas neatstos – Nei akinančios šypsenos žavumas, Nei apgaulinga žvilgsnio šiluma […]